lunkas

lùnkas sm. (1) K, luñkas (4); SD138, R, D.Pošk, CI236 karna, plaušas: Karna be juodymo bus lùnkas J. Vyžk vyžas iš lùnkų, plėkų, plėšų, karnų J. Svetimame miške bene kirtai medžius, rasi lunkus plėšei? P. Iš liepos lunkų demblius drabužiui audė S.Dauk. Teks dar tau nors lunkų kamanos V.Piet. Pasiimk lunkų̃ ir nuvyk atvarslus Kl. Šiemet gerų lùnkų liepos turi – bus iš ko virvės vyt Smn. Čiepijant geriau rišti su lùnku Brs. | Linai blogai išminti, labai daug lùnkų (sukibusių plaušelių) Vlk. ^ Kad apmest, tada no[rs] lùnkais apvarstysim – vis bus audeklas (sakoma pavasarį, kai nėra kam verpti) Tvr. Plėšk lunką, kad plyšta – kad prikeps, nespėsi (nedelsk, ką nors ėmęs dirbti) MŽ. Lunkas atkepa – plėšk Ggr. Kai lunko mazgą išmezgė (labai gražiai, gerai padarė) MŽ. Kaip lunko mazgą išmezgęs džiaugiaus VP21. Lunką vogęs, su šikšna užmokesnį gausi (dėl menko dalyko gausi mušti) VP28. Visumet už lùnką reik šikšna užmokėti (už prastą daiktą nevertai užmokėti) Slnt.

◊ lùnkais paléisti viduriuoti: Kad tu paleistai lunkais! J.Jabl.

žálčio lùnkas bot.

1. NdŽ bulvinių šeimos augalas, bulvė karklavijas (Solanum Dulcamara): Nuo kosulio žalčio lunkus krimto S.Dauk. Su žalčio lunku išbadžiau [skaudančius] dantis, ir visi dantys ištrupėjo Vvr.

2. NdŽ sedulinių šeimos augalas, raudonoji sedula (Cornus sanguinea).

3. Ak žr. lunkaplėšis.